PASKAITOS, KURSAI, DISKUSIJOS

Kursai suaugusiems Kauno tautinės kultūros centre remiasi lietuvių tautinės kultūros lobiais, kurie išreiškia bendruomenės ir mažiausios jos ląstelės - šeimos gyvavimo poreikius bei nuostatas. Kartu šių būrelių veikla yra atvira kultūriniams ir visuomeniniams pokyčiams, kūrybiškai derindama juos su tautinės kultūros lobynu. Nesame mėgdžiotojais ir senų paprotinių nuostatų saugotojais, bet stengiamės skatinti visuomenės ir kiekvieno žmogaus saviraišką, išaugančią iš prigimtinės kultūros šaknų. Bandome nelikti konservatoriais, atkakliai kažką saugančiais vien todėl, kad tai kažkada buvo mūsų, bet esame atviri šiuolaikinės visuomenės ir dabartinio žmogaus poreikiams ir prieš jį iškylantiems gyvenimo uždaviniams.
Gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis sudėtingesnis ir reikalauja vis daugiau psichologinio pasiruošimo. Atsižvelgiant į psichologinių žinių būtinumą ir nemažėjantį jų trūkumą, pagrindinė suaugusiųjų kursų veiklos kryptis yra nukreipta į psichologinių žinių sritį, ieškant galimybių išlikti savimi ir nepaskęsti visa vienodinančiame ir sekliame masinės kultūros sraute. Daug dėmesio skiriame ir šeimai - mažiausiai visuomenės ląstelei, kurioje žmogus patiria visus svarbiausius savo gyvenimo įspūdžius ir kuri yra didžiausia kiekvienam asmeniui psichologinė ir bendravimo mokykla.
Atrodė, jog didžiuliai pokyčiai, įvykę visuomenėje, sunaikins šeimą. Tačiau laikas parodė, kad šeimos nuostatų visuma ištvėrė visus sukrėtimus ir laiko išbandymus. Šeima vėl tampa ta mažiausia visuomenės ląstele ir priebėga, kurioje žmogus randa jėgų išlikti sudėtingoje šiuolaikinėje visuomenėje. Civilizuotas pasaulis vėl pamažu tarsi sugrįžta į šeimą, jai vis labiau patikimos nuo amžių priklausiusios funkcijos. Žmogus vis dažniau nebenori gimti ir mirti nuasmeninančiuose didžiulių klinikų konvejeriuose, stebimas šaltų ir bejausmių sudėtingų aparatų bei kompiuterių. Jis vis labiau pasiilgsta iš prigimties jam būdingos žmogiškos šilumos. Mums visiems reikės mokytis, kaip išgyventi netektį ir atrasti žmogiškosios būties tęstinumą už fizinės egzistencijos ribų.
Mokymuose, paskaitose siekiama, kad šeima ne tik atsigautų, o, svarbiausia, taptų kokybiškai kitokia, ne tik sugebanti išlikti šiuolaikinėje sparčiai kintančioje ir besivystančioje visuomenėje, bet ir būtų tos visuomenės dvasingumą ugdantis pagrindas. Dėl to pagrindinis dėmesys kreipiamas į psichologines ir dvasinio gyvenimo žinias, papildant jas naujausiomis žiniomis apie kaskart naujai atsiveriantį žmogaus ir pasaulio sudėtingumą. Mokomės naujai įvertinti ir pritaikyti savo gyvenime per ilgus šimtmečius susiklosčiusias savo protėvių turėtas religines bei dvasines vertybes.
Naujai suvokdami pasaulio sudėtingumą ir tarpusavio priklausomumą, mokomės ne tik tarpusavio bendravimo meno, bet ir ekologiškai sugyventi su mus visus supančia ir mus pagimdžiusia gamta.
Įstojus į Europos Sąjungą, paviršutiniškai žvelgiant, atrodytų, jog tautinė kultūra nebeaktuali. Tačiau žvelgiant giliau, yra priešingai. Istorija ne kartą parodė, kokie grėsmingi gali būti mono dariniai. Mono kultūra, kuri vienodai tiktų visiems ir kurią mes vadiname standartine, grėsmingai virsta vartotojiška kultūra. Paradoksalu, tačiau tam, kad mono struktūra būtų stipri, ji  turi būti sudaryta iš atskirų dalių. Taip ir Europos kultūra bus stipri tik tada, kai ją sudarys atskirų tautų kultūros.
Kita vertus, būtent tautinėje kultūroje slypi etinės ir religinės tautos šaknys, kurias pakirtus tauta praranda savo unikalumą ir gyvybingumą. Etiniai ir doros principai, glūdintys tautos papročiuose, tautosakoje, jos šventėse bei ritualuose, buvo ir tebėra ta mažai pastebima galia, padėjusi lietuvių tautai iš amžių glūdumos „atkeliauti" iki šių dienų.
XX a. įvyko daug kardinalių permainų tautos gyvenime. Bus pasikeitimų ir įsijungus į Europos tautų bendriją. Nepaisant visų pasikeitimų įvairiose gyvenimo srityse, senųjų tautos papročių, švenčių ir religijos dvasia bei esmė turėtų išlikti, tačiau kitu pavidalu, kitomis išraiškos ir bendravimo formomis, kurios išsirutulios pasikeitusiose išorinėse sąlygose.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu ypatingas Tautinės kultūros centro uždavinys yra padėti senosioms kultūrinėms vertybėms, neprarandant savo giliosios esmės, įgyti naujas apraiškas, formas ar pavidalus, kurie derintųsi prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Daug žmonių nebesupranta tautinės kultūros reikšmės ir joje slypinčios gelmės,  nes amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai. Kiekvienoje epochoje jos turi gimti naujai iš žmogaus dvasios. Kitaip sakant, iš praeities mes mokomės paimti ugnį - gyvybingąją esmę, o ne plėnis - suirstančiąją formą. Tokia yra skaitomų paskaitų ir pokalbių pagrindinė kryptis. Čia mes ne tiek gilinamės į buvusią formalią ir išorinę kultūrą, bet stengiamės įžvelgti joje slypėjusią esmę ir etiką arba, pasak Vydūno, mokomės regėti ir augti. Remdamiesi dorine ir religine tautos pasaulėvoka, mokomės atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo netiesos, grožį nuo bjaurasties, esmę nuo formos, kas šiais visuotinio reliatyvizmo laikais tampa ypač aktualu. Mokomės matyti plačiai, ekologiškai, vienijančiai, mokomės gyventi ir elgtis taip, kad būtų gera visiems. Šis gyvybės vieningumo principas, kuris padėjo tautai išlikti, įrašytas jos senuose papročiuose, pasakose, šventėse ir apeigose.
Trečiadienio pokalbiuose, kuriuose dalyviai patys iškelia aktualius asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, mokomės būti aktyvūs visuomeniniame ir politiniame gyvenime, reikšti savo nuomonę, kuri būtų pagrįsta gėrio, teisingumo, vienybės ir grožio kriterijais.

Aleksandras Žarskus, 2004