Nuo jaunystės domiuosi protėvių žemės praeitimi. Nors Lietuva ir laikoma maža valstybe (iš tikrųjų šis mažumas sąlyginis), tačiau tiems, kas ją myli ir bando suvokti, ji yra labai didelė (kas netiki, lai pabando ją visą apvažiuoti ir sužinoti viską apie jos praeitį). Be abejo, dauguma Lietuvai neabejingų žmonių žino svarbiausius dalykus apie šių dienų Lietuvą, bet nedaugelis gerai suvokia tą Lietuvą, kokia ji buvo prieš 600-1000 metų – kraštą, kuriame gyveno daug įvairių aisčių genčių. Gal jau taip išėjo, kad dauguma mūsų neabejodami perėmė nuomonę, suformuotą tiek savų nemokšų (išmainiusių savo protėvių tradicijas į dažnai pigius kaimynų blizgučius), tiek svetimų nedraugų (atnešusių į šį kraštą „kultūrą“ – badą, marą ir inkviziciją, ar pamaloninusių mus gulagais ir kitais archipelagais), kad anais senais laikais šioje žemėje buvo tik keli žymesni kunigaikščiai, kurie maloniai bendravo su priešais, o likusieji buvo tamsūs ir atsilikę laukiniai. Seniai žinojau ir važinėdamas po Lietuvą dar labiau įsitikinau, kad tai melas. Mes turime daug kuo didžiuotis, tiek patys, tiek prieš kitus.

Daug kas manęs klausia – kodėl piliakalniai? Panagrinėjus protėvių kultūros kertinius dalykus tampa aišku, kad jų yra gana daug – tai ir mitologiniai dubenėtieji akmenys, šventosios upės, ežerai, ąžuolai ir daugybė kitų dalykų (beje, nešventų vietų ir dalykų mūsų protėviams praktiškai nebuvo). Visi šie objektai turi savito žavesio, tačiau mano akimis piliakalnis – tai itin ryškus dvasios stiprybės, tautos ar genties veiklumo simbolis. Žinant, kad tais tolimais laikais techninės galimybės buvo nepalyginamai kuklesnės negu dabartiniu metu, tenka tik stebėtis, kaip mūsų protėviai sugebėjo sukurti tobulą daugiafunkcinę sistemą, naudotą kaip dabartinės garso-vaizdo komunikacijos pirmtaką (protėviai per 2 valandas ant piliakalnių uždegtų laužų grandine sugebėdavo įspėti visos Lietuvos gyventojus, kad mūsų šalį užpuolė priešas), buvusią svarbia apsisaugojimo priemone nuo visokio plauko Europos ir Azijos agresorių – tiek vakarų, tiek rytų barbarų (nes visų priešiškų atėjūnų veiksmai – beatodairiškas ne tik karių, bet ir civilių gyventojų žudymas – pilnai atitinka klasikinę karo nusikaltėlių, kurie senovėje buvo vadinami barbarais, sąvoką).