Trumpiausios nakties paslaptis
KUR ŠVĘSTI RASAS? http://www.ktkc.lt/bendraminiai
Nuo gegužės 20 d. iki birželio 28 d. Kauno tautinės kultūros centre veikia fotografo Vytauto DARAŠKEVIČIAUS (Vilnius) paroda „TRUMPIAUSIOS NAKTIES PASLAPTIS“. Parodos ir to pačio pavadinimo knygos pristatymas vyko birželio 3 d. 18 val., kur dalyvavo autorius ir leidyklos ,,KRONTA" darbuotojai. Vakaro metu Vita Braziulienė rodė filmą ir pasakojo apie Rasų papročius, mokė kupolinių dainų.
Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda „Trumpiausios nakties paslaptis“ – Rasos (Joninių) šventės atkūrimo Lietuvoje istorija, autoriaus fiksuota beveik keturis dešimtmečius.
Daugiau nei prieš 40 metų pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje grupelė bendraminčių atgaivino šią vasaros saulėgrįžos šventę ir pradėjo naują jos šventimo tradiciją. Rasos šventė rekonstruota grindžiant etnografiniais šaltiniais ir folkloru, tikintis, kad ypatinga šventės vieta ir laikas – trumpiausia metų naktis, dainos ir paprastos apeigos – žolynų rinkimas, saulės palydėjimas ir sutikimas, nakties ugnių uždegimas, vainikų plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas ir kt. – taps malonia mažai pažįstamus žmones vienijančia patirtimi.
Kaip ir daugelis Europos žemdirbiškų tautų, baltai vasaros saulėgrįžą šventė nuo neatmenamų laikų, ši šventė minima XIV–IXI a. istoriniuose šaltiniuose. Bet XX a. viduryje Joninės švęstos jau tik kaip vardadienis ar butaforinė sovietinio jaunimo diena. XX a. septintame dešimtmetyje rekonstruota šventė prigijo visų pirma tarp kraštotyrininkų, kultūros žmonių, inteligentų. Ji suvokta kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės žadinimo bei stiprinimo būdas.
Nors sovietų valdžia netrukus šventę pavadino “nacionalistiniu sambūriu” ir ėmė drausti, ši tradicija nebenutrūko- saulėgrįžos laužai ir dainos su įvairių kartų folkloro sąjūdžio dalyviais pasklido po Lietuvą.
Foto parodoje eksponuojami vaizdai atskleidžia 1970 -2009 m periodu įvairiose Lietuvos vietose vykusių švenčių apeigas, papročius ir nuotaiką.
Daugiau nei prieš 40 metų pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje grupelė bendraminčių atgaivino šią vasaros saulėgrįžos šventę ir pradėjo naują jos šventimo tradiciją. Rasos šventė rekonstruota grindžiant etnografiniais šaltiniais ir folkloru, tikintis, kad ypatinga šventės vieta ir laikas – trumpiausia metų naktis, dainos ir paprastos apeigos – žolynų rinkimas, saulės palydėjimas ir sutikimas, nakties ugnių uždegimas, vainikų plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas ir kt. – taps malonia mažai pažįstamus žmones vienijančia patirtimi.
Kaip ir daugelis Europos žemdirbiškų tautų, baltai vasaros saulėgrįžą šventė nuo neatmenamų laikų, ši šventė minima XIV–IXI a. istoriniuose šaltiniuose. Bet XX a. viduryje Joninės švęstos jau tik kaip vardadienis ar butaforinė sovietinio jaunimo diena. XX a. septintame dešimtmetyje rekonstruota šventė prigijo visų pirma tarp kraštotyrininkų, kultūros žmonių, inteligentų. Ji suvokta kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės žadinimo bei stiprinimo būdas.
Nors sovietų valdžia netrukus šventę pavadino “nacionalistiniu sambūriu” ir ėmė drausti, ši tradicija nebenutrūko- saulėgrįžos laužai ir dainos su įvairių kartų folkloro sąjūdžio dalyviais pasklido po Lietuvą.
Foto parodoje eksponuojami vaizdai atskleidžia 1970 -2009 m periodu įvairiose Lietuvos vietose vykusių švenčių apeigas, papročius ir nuotaiką.
Daugiau: http://fotokudra.lt/aut.php?aut=889
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 2010 m. Spalis, 07 d., 12:52 val.)
